Pray and Vote

Praeities įvykiai:

Europos ir žydų tautos, o nuo 1948 metų ir šiuolaikinės Izraelio valstybės santykių istorija yra ilga ir sudėtinga.

Europa kaip darinys, kas dažnai yra minima, susiformavo trijų miestų – Romos, Atėnų ir Jeruzalės palikimo pagrindu. Šiame kontekste Europa mažų mažiausiai trečdaliu yra žydiška.

Daugelis žydų tautybės asmenybių turėjo įtakos formuojant Europos minties filosofiją.

Sunku įsivaizduoti šiuolaikinę Europą be tokių asmenybių kaip Spinoza, Freudas ir Einšteinas indėlio.

Tačiau egzistuoja ir tamsieji Europos istorijos puslapiai, kurie susiję su žydų tautos persekiojimu. Žydai Europoje buvo nuolat išskiriami ir persekiojami tik dėl to, kad jie buvo žydai. Šio persekiojimo kuliminacija – 6 milijonai nužudytų žydų Holokausto metu.

Neįmanoma suprasti naujosios Europos nesupratus to, kas vyko per Holokaustą.

Po karo buvo padarytos dvi Europos ir Izraelio bei Europos žydų santykius liečiančios išvados:

- Istorija parodė, kad žydai niekada nebus saugesni jokioje kitoje tautoje nei savo šalyje, o tai reiškia, kad reikia pilnai remti žydų nuosavos šalies – Izraelio, kaip modernios valstybės – sukūrimą.

- Nepaisant Europos pripažinto fakto, kad pasaulio žydai gali būti saugūs tik savoje šalyje, jie niekada nebeturi būti vėl kankinami ir žeminami Europoje. Niekada.

1948 m. – 1967 m. – 2009 m.

Dauguma ekspertų sutinka, kad santykiai tarp Europos ir Izraelio buvo santykinai šilti, Europa palaikė Izraelį, bet tai tęsėsi tik iki Šešių dienų karo 1967-iais. Antrojo pasaulinio karo baisumai buvo dar neišblėsę atmintyje ir pasaulis žavėjosi jaunos ir trapios žydų valstybės pasiekimais.

Po Šešių dienų karo1967-iais požiūris į Izraelį pasikeitė. Staiga ši valstybė tapo suvokiama kaip agresorius ir okupantas, nepaisant persekiojamiems žydams suteikiamo saugumo.

Tai atsitiko visuotinės suirutės ir studentų protestų Vakaruose laikais, kai marksizmas formavo daugumos jaunų intelektualų mąstymą. Pagal marksizmo teorijas Izraelis buvo numatytas būti Vakarų kolonijine valstybe JAV imperialistų užnugaryje.

Bet ne tik politinio mąstymo pokytis nulėmė naują požiūrį. Kai arabų naftos poreikis pradėjo daryti spaudimą Vakarų valdžioms kartu su arabais Artimųjų Rytų konflikte, išaugo ekonominių aspektų svarba. Dviejų siekių kombinacija – arabų nafta ir bandymas suformuoti konkuruojantį jėgos bloką prieš JAV darė įtaką Europos politikos formavimuisi. Tuo metu Europa tapo arabų sąjungininke, priešingai JAV, kurios palaikė Izraelį.

Kol Europos Sąjunga neturėjo suderintos užsienio politikos, pavienės šalys galėjo laisvai reikšti savo poziciją. Tačiau per kelerius pastaruosius metus spaudimas demonstruoti vieningą susitelkimą Jungtinėse Tautose ir Briuselyje tapo dar akivaizdesnis.

Nepaisant to, šiomis 2009 metų balandžio dienomis ES nuomonė dėl dalyvavimo Durbano II–je konferencijoje nebuvo vieninga. Čekų prezidentavimas Europos Sąjungai įvedė atvirą skiriančią liniją Europos Komisijos politikoje Izraelio atžvilgiu.

Europa po rugsėjo 11 d. ir šiandien

2003 m. Europoje atlikta apklausa parodė, kad eilinių europiečių tarpe Izraelis laikomas labai didele grėsme taikai pasaulyje. Ši apklausa ir antisemitizmo, kilusio dėl antrosios intifados, augimas Europoje, atrodo, buvo ženklas pabusti ir pakeisti ES nuostatas Izraelio atžvilgiu. Tai taip pat sutapo su Izraelio sprendimu pasitraukti iš Gazos ir pasiruošti dviejų valstybių sukūrimo sprendimui. Bet svarbiausia buvo teroristinis 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuolis, o po to išpuoliai Madride ir Londone. Politinės Europos klasės dalis staiga suprato teroristinės grėsmės, su kuria Izraelis Artimuosiuose Rytuose susiduria jau daug metų, realumą.

Nors politikai tapo kažkiek palankesni Izraeliui, viešoji nuomonė ta kryptimi nekito. Dabar turime situaciją, kai vyriausybės, bendrai paėmus, yra labiau proizraeliškos nei viešoji nuomonė. Jei ES ir jos narių vyriausybės pradės keisti politiką Izraelio atžvilgiu neigiama linkme, jie, deja, sulauks ir neigiamai nusiteikusio elektorato paramos.

Tai gali atsitikti greičiau nei manome. ES parama Izraeliui glaudžiai susijusi su tuo, kaip Izraelio vyriausybė laikosi pažadų ir konkrečių planų siekti dviejų valstybių įsteigimo, kaip buvo išdėstyta Anapolio konferencijoje. Jei Izraelio pasiryžimas tai daryti bus kvestionuojamas, Briuselio tonas pasikeis. Tik paskutinių kelių savaičių bėgyje, kai pasigirdo užsienio politikos šefo Javier Solanos ir Europos komisaro užsienio reikalams Benita Ferrero-Waldnerio pasisakymai apie tai, kad – jei Izraelis nori ,,turėti reikalų su Briuseliu kaip įprasta“, jam reikia išlikti pasiryžusiam vykdyti Anapolio taikos plano nuostatas, – tapo dar aiškiau, kad  ES-Izraelio santykiams vėl gresia didžiuliai iššūkiai.